CHI SAO

Ving Tsun kuen praktikantas, įvaldęs rankų ir manekeno Mok Yan Chong formas, turi labai gerą pagrindą įvaldyti dviejų rankų Chi Sao ir tai, jeigu kalbama apie techninį pasirengimą ,susiję su taimingu. Susipažinus su atsivėrimo technikomis ir teisingai ar klaidingai taikant techniką, galima pradėti ugdyti veiksmus ir reakciją, galinčius pasitaikyti įvairiose situacijose ar tikroje kovoje, kai vyksta susirėmimas. Dėl to reikia mokytis tam tikrų Chi Sao sekcijų. Čia nėra vienareikšmių sprendimų, ką grindžia toliau pateikti pavyzdžiai. Tačiau yra geresnių ir blogesnių sprendimų, todėl visus pratimų variantus reikia atlikti taip, kad toliau galėtume laisvai taikyti tai, kas mums labiausiai patinka. Be to, šioje sistemoje ir šioje mokykloje yra žmonių, turinčių įvairių polinkių ir galimybių. Akivaizdu yra tai, kad neatsižvelgiant į treniruojamą dviejų rankų Chi Sao sekciją, reikia laikytis apibrėžtų šios sistemos taisyklių. Kai kurios taisyklės buvo minimos anksčiau, todėl priminkime jas:

Chiu ying principas

Chi Sao – tai Ving Tsun judesių taupymo pavyzdys. Tai atpalaiduojanti mankšta. Chi Sao pratimus reikia nuolat kartoti, kad būtų įgytos greitos, natūralios reakcijos ir kad jos atitiktų visus Ving Tsun sistemos reikalavimus, t. y. veiksmo nutraukimą, priešininko, kuris traukiasi, sekimą, refleksinį atakavimą, kai tik suvaržytos rankos išsilaisvins. Kad per ataką ir savigyną įvairių mūsų atliekamų manevrų technika būtų veiksminga, turime atsistoti prieš savo priešininką, o tiksliau – link jo centrinės linijos. Mūsų klubai turi būti tokioje padėtyje, kad atitiktų priešininko klubų padėtį. Siu Lim Tao moko chiu ying koncepcijos, t. y. stovėti tiksliai prieš centrinę liniją. Panašiai yra situacijoje, kai stovime veidu į veidą, taip pat, kai esame išorinių ir vidinių vartų kampe.

Energijos krypties išlaikymo priekyje principas – jeet jin

Pradedantieji turi polinkį į savo ,,lipnių rankų“ ,,stilius“. Pabaigoje jie gali išgalvoti savo Chi Sao interpretacijas, dėl ko gali būti taikomos visiškai klaidingos sistemos technikos koncepcijos ir gali atsirasti per didelis spaudimas pačiam ,,Chi Sao rankų žaidimui“. Tai gali būti priežastis, kad atsiras netinkamas įprotis – priešininko ,,rankų vaikymas“. Tai yra kardinali klaida. Šioje srityje Siu Lim Tao moko jeet jinkoncepcijos, arba lankstumo. Siu Lim Tao koncepcijoje niekada nereikalaujama ,,prisiklijuoti“ prie priešininko rankų. Priežastis yra paprasta. Tai priešininkas diktuoja veiksmą, o mes tampame pasyviąja puse, negalinčia atakuoti taikinį. Kadangi priešininko atakos laukas yra labai platus, kvaila ,,sekti“ tik jo rankas ir užmiršti nukreipti ataką link priešininko centrinės linijos. Be to, kaip teigė Sikung Wong Shun Leung, kiekvienas, kuris seka priešininko rankas, pasiduoda jo malonei.

Visada turime atminti, kad kovoje būtent priešininkas yra paprasčiausių ir tiesioginių atakos smūgių pagrindinis taikinys. Čia gali būti naudinga lat sao jeet jin treniruotė. Tikroje kovoje galime susidurti su dviem atvejais. Vienas – situacijoje, kai priešininkas daro angą savo gynyboje arba Poon Chi Sao, sujungus kurią nors ranką, jis pažeidžia pusiausvyrą. Šiuo atveju mūsų spyruoklinė jėga nukreipia kūną į priekį, į atakos poziciją, link priešininko centrinės linijos. Kitas atvejis pasitaiko situacijoje, kai priešininkas, pasitelkęs savo stipresnę jėgą arba didesnį svorį, atakuoja mus. Atsitraukiant atgal arba į šalį, mūsų spyruoklinė jėga taip pat visą laiką yra nukreipta į priekį. Jeigu šiuo metu įvyks atsidarymas, tai kontrataka turi būti nukreipta į priekį, neatsižvelgiant į mūsų kūno judesių kryptį. Kontakto nutraukimas atsitraukiant arba vengiant priešininko ataką – didelė klaida.

Švytuoklės principas

Švytuoklės taisyklėje teigiama, kad priešininkas, atliekantis techniką per susirėmimą, dalį energijos turi skirti tam, kad išsilaikytų taisyklingoje atakos trajektorijoje (išimtis – jei asmuo, kuris ginasi, nejuda, pvz. per netikėtą puolimą). Jeigu gindamiesi priversime priešininką išeiti iš puolimo trajektorijos (taikant jo paties techniką arba atsitraukius ratu į šalį nuo jo centrinės linijos), jis tam, kad galėtų tęsti susirėmimą, turės žymiai padidinti energijos dalį, kuri padės jam grįžti į reikiamą puolimo trajektoriją. Su švytuoklės principo koncepcija tiesiogiai yra susijęs veiksmas, kurio esmė – uždaryti erdvę aplink priešininką. Tai ir yra pagrindinė Ving Tsun technikos konstrukcinė koncepcija.

Šiuo atveju kūnas dirba lyg vienu metu dviem kryptimis sukama spyruoklė. Jeigu situacija yra kontroliuojama su taisyklingu taimingu, tai žymiai silpnesnis asmuo, pridėdamas truputėlį energijos priešininko jėgai, taikydamas sujungto bloko techniką ir dirbdamas visu kūnu pagal ,,kūno vienybės“ principą, galės ne tik gerai jį kontroliuoti, bet ir laisvai kontratakuoti. Be to, priešininkas, atsidūręs kovoje, kur yra taikomi spyruokliniai judesiai, kiekvienam savo kitam judesiui turės panaudoti vis daugiau energijos, norėdamas grįžti į taisyklingą puolimo ir ginimosi trajektoriją ir atlikdamas technikas, kurios gali kelti mums realų pavojų. Jo rankos, pagal kūno vienybės taisykles, seks jo kūno korpusą ir nuolat išeis už puolimo linijos ribų.

Situacijoje, kai priverčiame priešininką judėti pagal švytuoklės taisykles, galime susidurti su dviem atvejais. Pirmas – kai turime daugiau arba tiek pat jėgos. Tada priverčiame priešininką judėti pagal švytuoklės taisykles, tiesiogiai panaudodami jo techniką. Kita situacija – atremiant didesnio ir stipresnio priešininko puolimą, kas verčia mus pakeisti pozicijos kampą, atsižvelgiant į priešininko centrinę liniją.

Svorio centro ir jėgos kontrolės principas

Išsamiai analizuodami kūno svorio centro kontrolės koncepciją ir stabilų, maksimalų kūno energijos potencialą, kuriuo kovoje galime pasinaudoti bet kurią akimirką, turime puikiai išmanyti ir tai valdančias taisykles.

Pirmoje pusiausvyros taisyklėje skelbiama, kad kūno svoris visą laiką turi būti išlaikomas erdvėje tarp pėdų. Antroje pusiausvyros taisyklėje skelbiama, kad atstumas tarp kūno svorio centro ir sutarto pagrindo krašto, ant kurio stovime ir kurio kraštus apibrėžia mūsų pėdos, keičiasi kiekvienoje kryptyje, todėl ta pačia kryptimi keisis ir mūsų stabilumas. Atsižvelgus į situaciją, tavo kūno svorio centras arba yra sukoncentruotas į abi pėdas, arba persikelia į vieną pėdą. Ribos kraštų vengimas kung fu vadinamas koncentracija.

Trečioje pusiausvyros taisyklėje teigiama, kad jeigu svorio centras tampa mažesnis, tai auga stabilumas. Dėl itin daug sumažėjusio kūno svorio greitai atlikti judesius yra žymiai sunkiau. Todėl, pvz. Ving Tsun ilgos lazdos atveju, žema pozicija, kuri turėtų suderinti ginklo ilgį ir svorį, sąlygoja, kad puolimai ir savigyna koncentruojasi išilgai vienos linijos.

Ketvirtoje pusiausvyros taisyklėje teigiama, kad kuo sunkesnis yra priešininkas, tuo didesnis jo stabilumas.

Visada galime pulti priešininką, kad šis prarastų pusiausvyrą, jeigu suprantame visas šias keturias pusiausvyros taisykles ir taikome jas praktikoje. Puolimą galima pradėti iš visų aštuonių kampų, kurie susidaro aplink priešininką. Pozicijų stabilumo analizė rodo, kad stipri pozicija išlaikoma dviem (kryptimis) kampais.

Visi kiti kampai yra tinkami puolimams, kurie išmuša priešininką iš vėžių, priešininkas negali kontroliuoti savo kūno svorio centrą.

Analizuojant minėtas keturias taisykles, reikia jas įsivaizduoti dinamiškame jėgų pasikeitimo procese. Paprastai sparčiai jėgos keičiasi kovoje, kurioje galima susidurti su dviem situacijomis:

Jeigu judame arba jeigu pakėlėme koją norėdami spirti, tai mūsų pusiausvyros sistema tuo metu yra nestabilumo fazėje. Pusiausvyros susigrąžinimui sugaištame sekundę. Todėl tą akimirką galime padaryti techninę klaidą, dėl kurios priešininkas gali mums smogti.

Jeigu puolimas ar kontrataka nebuvo gerai suderinti su priešininko judesiu ar reakcija, tai geriausia išeitis yra tęsti atitaisymo techniką ta pačia pagrindine mūsų jėgos veikimo kryptimi, kad galėtumėme maksimaliai išnaudoti savo dinaminę jėgą.

Antra situacija – kai priešininkas atlieka pirmąjį veiksmą. Tada turime palankią galimybę optimaliai kontroliuoti kūno svorį, pasirinkti kryptį ir atsakomojo veiksmo tempą.

Jėgos panaudojimo (nukreipimo) principas

Per puolimą ar kontrataką privalome būti atsipalaidavę. Mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirmoji priežastis – maksimalaus greičio užtikrinimas, antroji susijusi su pirmąja, tai – maksimalios dinaminės jėgos pasiekimas, trečioji – kad dėl nukreiptų ir užblokuotų krypčių negalima išklysti iš jau pasirinkto kelio. Vėliau yra nutraukiami veiksmai arba jų kryptis nežymiai pakeičiama link priešininko, bandančio išvengti smūgių. Įtemptą ir nukreiptą ranką smogiant ar koją spiriant galima užblokuoti (pagal Ving Tsun – pakeisti jos judesio kryptį), panaudojus minimalią jėgą. Tai susiję tiek su kojų veiksmais judant, tiek su puolimo technika.

Kitas pavyzdys – tai situacija, kai dėl kūno atpalaidavimo, nepaisant sustabdytos puolimo technikos, buvo išlaikyta judesių kryptis ties priešininko klubų, o mūsų judesiai leido natūraliai pradėti kitą puolimo techniką.