BART CHAM DAO

Bart Cham Dao – tai aštrus ir pavojingas ginklas.
Meistras šią techniką atlieka tik tada, kai tai yra neišvengiama.
Peilių ašmenys juda panašiai kaip rankų technikoje.
Nuo rankų technikos ji skiriasi tuo, kad čia netaikomas tiesiosios linijos principas, kaip kumščio technikoje.
Čia galioja kiti sistemos principai, nei technikoje, kur nenaudojami ginklai.
Ginklų judesiai – tai technikų, kur nenaudojami ginklai, papildymas.

/Wong Shun Leung/

Asmeninės kaligrafijos vertimas iš kinų kalbos, skirtas Sifu J. Szymankiewicz’ui
nuo Sikung Wong Shun Leung.

Įvadas

Jian kardas ir dao kalavijas yra priskiriami prie seniausių pjaunančiųjų ginklų tipų. Po kurio laiko šie ginklai buvo naudojami labiau komplikuotose technikose. Viena iš raidos krypčių – šių ginklų naudojimas porose vienu metu. Didelį populiarumą praktikoje pelnė dao pora, kuri dėl maskavimo buvo nešiojama viename dėkle. Dėl to minėti ginklai turėjo specialią rankenos konstrukciją.

Per karus ir sukilimus, susijusius su Mandžiūrų (kurie įkūrė paskutinę Qing dinastiją) antpuoliais, reikėjo sukurti naują ginklo tipą, kurį būtų lengva paslėpti ir nešioti. Ašmenys tapo trumpesni, sulig žmogaus pečiais, ir tiesūs. Tam, kad būtų lengviau atlikti duriančiasias technikas, taip pat ir dėl kitų priežasčių, ašmenys kūgiškai buvo susiaurinti iki smaigalio.

Rankenos konstrukcija leido nešioti minėtą porą, ar tai trumpųjų kalavijų, ar tai peilių, ar tai skeltuvų, viename dėkle. Taip atsirado peilių pora, kartais dar vadinama drugelių peiliais, nors iš kinų kalbos tikslus šio žodžio vertimas yra dao, arba kitaip -kalavijas.

Šioje vietoje truputį nukrypstama nuo temos. Mano mokytojas, Sifu Wong Shun Leung, nemėgo pavadinimo – drugelių peiliai. Jis manė, kad jį vartoja tie, kurie nežino šio ginklo technikos. Metaforiškai teigė, kad jeigu drugelis turėtų tokius sunkius sparnus, kaip sunki yra minėtų peilių pora, tai jis negalėtų skristi. Naujas ginklų tipas išsirutuliojo XVIII – XIX a. Fujian ir Guandong provincijoje. Dėl savo funkcionavimo privalumų, jį tapo populiari ir pripažinta visose pagrindinėse šių apylinkių kung fu sistemose.

Pagrindinėje raidos versijoje, peiliai prie apsaugos turėjo kablį, kuriuo galima buvo griebti priešo ginklą. Taip pat kablys leido atlikti manevrus ginklu, verčiant jį aplink riešus. Tai suteikė galimybę atlikti, atsižvelgiant į šios sistemos konstrukciją, trumposios ir ilgosios distancijos puolimus.

Kiekviena sistema, kurioje yra naudojami tokie ginklai, sukūrė savo metodus ir peilių formas. Populiarios šių ginklų formos yra naudojamos ne tik Ving Tsun kung fu, bet ir Hungka kuen (Hung gar) sistemoje, kur šie ginklai vadinami wu dip dao ,,drugelių peiliai“, o jų forma vadinama Gee Mo Dao ,,motinos ir sūnaus peiliai“. Savo minėtų ginklų formą turi ir Choy Lee Fut sistema. Šioje sistemoje jie vadinami jook yip dao ,,bambuko lapo peiliai“, o forma vadinama Bagua Cern Dao.

Taip ir nežinome, ar iš pradžių Ving Tsun kung fu sistemoje buvo naudojami ginklai ir kitos treniruočių priemonės. Lazda atsirado apie 1820 metus. Peilių pora, nors sistemos istorijoje apie ją užsimenama kalbant apie legendinę Wong Wah Bo ir Leung Yee Tai dvikovą, atsirado tik Leung Jan meistro laikais. Šis garsus Ving Tsun kung fu kovotojas galutinai suformavo šią sistemą ir jos treniruočių metodus. Atsižvelgiant į formą ir technikas, tam tikras pozicijas ir judėjimą, nedarant didelės klaidos galima teigti, kad kovos technika, kur naudojama ginklų pora, mano nuomone, sistemoje buvo pripažinta ir tikrai galutinai suformuota apie 1830-1850 metus. Priešingai nei lazda, ši kovos technika buvo pritaikyta egzistuojantiems ir patikrintiems kovos, kur nenaudojami ginklai, sistemos sprendimams.

Buvo sukurta Bart Cham Dao forma ,,aštuoni kovos, kur naudojami peiliai, metodai/keliai, būdai/“. Šie aštuoni metodai sudaro kovos su minėtais ginklais Ving Tsun kung fu sistemos pagrindą.

Per šių technikų treniruotes svarbiausia yra rankų darbo koordinacija, kad galima būtų

išvengti sužeidimų, ir kitų kūno dalių darbo koordinacija. Čia yra taikomas kūno ir ginklo darnos – dao sao hup jeet principas. Kaip ir kitose šios sistemos technikose, kiekvienas puolimas yra susijęs su atrėmimu ir blokavimu antruoju peiliu, o kiekviena apsauga – su kontrataka.

Bart Cham Dao formoje yra taikomi visi anksčiau pažinti sistemos principai. Pagrindinis dalykas yra perkelti jėgą iš alkūnių į riešus, todėl per anksti pradėtos treniruotės su ginklu gali ,,pakenkti“ chi sao technikai. Technikoje, kur naudojami ginklai, nėra jeet jin, t. y. jėgos ir principų kartu, arba kitaip technikos, per kurią atliekama lat sao jeet jin kova rankomis. Čia taip pat taikomi žingsneliai pirmyn ir atgal.

Bart Cham Dao formoje yra perteikiamos žinios, kurias tiesiogiai interpretuoti neįmanoma. Pavyzdys yra formą pradedantis spyris. Daugelis instruktorių moko taikyti peilių techniką, kur būtų atliktas būtent šis spyris. Bet nieko nėra labiau klaidinančio. Spyrio judesį reikia suprasti visiškai priešingai. Jis reiškia, kad ,,niekada nereikia pulti ir spirti priešą, kuris yra apsiginklavęs peiliais“. Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad nedaug žmonių iš tikrųjų išmano ir suvokia Ving Tsun kung fu ginklų techniką.

Adaptacijai buvo pasirinktos tik tos technikos, kurios atitiko Ving Tsun kung fu sistemos principus. Todėl peiliuose jau galėjo ir nebūti kablio. Tačiau kablys yra taikomas ir dabar, nes jis yra pagrindinis apsaugos elementas. Jis neturi būti labai didelis, nes per susirėmimą apsunkintų manevravimą. Ving Tsun kung fu peilių technikoje nėra kitose sistemose populiari fan dao technika, t. y. atsuktų ir atremtų ant dilbio peilių.

Šiandien mokoma Bart Cham Dao forma yra skirstoma į šešias sekcijas. Galbūt anksčiau šioje formoje buvo 8 sekcijos, bet dėl funkcionavimo jų skaičius buvo sumažintas, išlaikant formos pavadinimą. Kita pavadinimo atsiradimo versija sufleruoja, kad buvo padaryta klaida, kai buvo rašomi ženklai. Šią klaidą praeityje galėjo padaryti neįgudęs kaligrafas (tokią prielaidą pateikė meistras Wong Shun Leung, kai mokė mane peilių technikos). Jeigu manysime, kad sekcijas skirstančios technikos yra lygiagrečių peilių taikymas smėlio laikrodžio formos pozicijoje, tai šioje formoje bus aštuonios sekcijos.

Pirmose trijose sekcijose mokoma kovoti peiliais su ilgais ginklais, kitose – trumpais ginklais. Pagrindinis skirtumas yra kampas, kokiame yra atliekama technika. Peilių formoje, kaip jau buvo anksčiau minėta, mokoma specifiškai judėti: kitaip kovose su ilgais ginklais, dar kitaip – su trumpais. Tačiau tai visada kitoks judėjimo būdas, nei judėjimas, atliekamas rankų kovoje, vadovaujantis Ving Tsun kung fu sistema. Vienos sistemos judėjimo būdo perkėlimas į kitą yra labai didelė klaida.

Pjaunanti Bart Cham Dao formos technika skirta pulti priešininko riešą, alkūnę, kelius ir korpusą (ypač kaklo arteriją ar po pažastimi). Taip pat jose galima atlikti ir dūrimą.

Reikia pabrėžti, kad kiekvienas dūris į bet kokią vietą kelia šoką, todėl priešininkas nėra pajėgus toliau tęsti kovą. Dėl šios priežasties ši technika yra platesnė nei kovose, kur nenaudojami ginklai, ir yra susijusi ne tik su kūnu. Jos visada saugo gyvybę. Čia beveik kiekvienas dūris yra mirtinas.

Konstrukcija

Peilių ašmenys yra pagaminti iš plieno ir yra panašūs į trikampį (labiau lygiakraštį nei lygiašonį). Tokią peilių konstrukciją šiandien galima pamatyti kinų ginklų kolekcijose ir tokia peilių pora yra Lenkijos Kariuomenės Muziejuje Varšuvoje (perduota 1939 m. lapkritį).

Mūsų laikais, tikriausiai dėl supaprastintų ginklų versijų, gaminamų Kinų Liaudės Respublikoje, ašmenų ir geležtės krašto linija yra lygiagreti, kartais – panaši į lygiašonio trikampio formą. Galėjo būti ir taip, kad ši paskutinė ir plačiai paplitusi pasaulyje peilių versija turėjo savo istorinį atitikmenį kokioje nors pietinėje kung fu sistemoje.

Ašmenys yra apie 35 cm ilgio, kas atitinka suaugusio žmogaus dilbio ilgį. Trikampio versijoje ašmenų plotis prie pagrindo yra apie 5,5 cm, o viršuje, prie išlinkimo, apie 3 cm. Lygiagrečioje versijoje ašmenų plotis yra apie 6,5 cm. Ašmenys prie pagrindo turi kotą, kuris yra rankogalio dalis ir yra simetriškas su pagrindu arba asimetriškas prie korpuso linijos.

Rankenos, kurių ilgis apie 10 cm, yra pagamintos taip, kad jų vidinės plokštumos yra šalia viena kitos, optiškai sudarydamos visumą. Išorinės rankenų pusės yra apvalios, kad būtų patogios plaštakos vidinei daliai. Išorinės pusės buvo išdrožtos, dėl ko jos buvo dar patogesnės ir nespaudė delno. Mediena, naudojama rankenos gamybai, dažnai buvo dengiama laku. Taip pat ant rankenų galų yra variniai antgaliai, dėl ko konstrukcija yra vientisa ir patvari.

Apsauga, dengianti rankeną, yra pagaminta iš vario, kurio storis dalyje, kur yra atidengtas delnas – apie 2 cm. Jie iškalti taip, kad jų vidinės plokštumos yra viena šalia kitos. Išorinė apsaugos pusė yra nesimetriška.

Apsaugose yra kablių. Šiandien, tikriausiai dėl sang te pi ar sai Okinavos, jie yra labai platūs ir yra panašūs į ristuvą. Senoviniuose egzemplioriuose jų forma yra panaši į nelabai didelį kablį, kurio skersinis pjūvis yra stačiakampis ir jis turi nupjautus kraštus. Kitose nei Ving Tsun sistemose, šiuo kabliu buvo sukamas ginklas virš riešų taip, kad šis uždengtų dilbius.

Šioje vietoje aš remsiuos jau mirusiu mano mokytoju Wong Shun Leunga. Jis pirmenybę teikė istoriniam ,,artimos“ peilių poros su kabliu ties rankena modeliui. Wong meistras visada manė ir taip mokė šio ginklo technikos, kad Bart Cham Dao – ,,artimų“ peilių Ving Tsun kung fu – niekada neatsukdavo į dilbius: ,,Nedaug iš to naudos realioje kovoje, aukštoje kūno pozicijoje, o kovojant su įgudusiu priešininku

ir taip ekstremalios kovos rizika dirbtinai didėja dėl būtino, bet nereikalingo, papildomo distancijos sutrumpinimo (kad galima būtų ne tik gintis, bet ir galėti efektyviai kontratakuoti). Kabliai negali būti labai platūs, kaip yra šiuolaikinėse šių ginklų, pagamintų iš skardos ar aliuminio, kopijose. Kovoje ginklai turi judėti šalia vienas kito, kad būtų maksimaliai apsaugotas kūnas. Kai kuriose technikose peiliai beveik trinasi vienas į kitą ir lengvai gali užsikabinti už per plačią apsaugą.“

Dr. Janusz Szymankiewicz

(Vertimas iš lenkų kalbos)