Meistro ir mokinio sąvokos bei santykiai Tolimųjų Rytų tradicijoje labai skiriasi nuo jų suvokimo Vakarų pasaulyje. Šį vaizdą papildomai sudrumstė priimta ir išplatinta japonų antroje XX amžiaus pusėje ir adaptuota korėjiečių ir vietnamiečių kovos menų ir sporto šakose kyu ir dan laipsnių sistema. Šis faktas lėmė, kad tam tikrose mokyklose dingo tradicinė konfucionizmo meistro ir mokinio santykio prasmė, o nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios mokyklos esmę pakeitė aukštesnio ,,laipsnio” nešiojamo diržo vaikymasis. Šis procesas ypač susijęs su tais, kurie dar yra mokiniai ir su tais, kurie jau yra laikomi ,,meistrais”. Visagalis mamonas pakerėjo tiek baltuosius, tiek geltonuosius.

 Dėl šio proceso pasaulyje jau yra nedaug vietų, kur galima surasti kovų meno mokyklas, kurios yra tradicinės ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl entuziastų ugdymo.

Paėmus į rankas bet kokį žurnalą, susijusį su kovų menais ar kovos sportu, galima įsitikinti, kad tokiose šalyse kaip, pvz. Vokietija (tai nėra speciali išimtis), kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje užsiėmimus veda asmenys, turintys 7, 8 ar aukštesnį daną. Tai neturi nieko bendra su kokia nors tradicija ar realia kovos sistema. Tokie ir aukštesni laipsniai gaunami už pinigus ir popierius, o ne už prakaitą per treniruotes. Tokių pavyzdžių yra ir Lenkijoje. Pats asmeniškai buvau liudininkas, kai viena Lenkijos federacija, kad būtų juokingiau, suteikė pagal kung fu meistriškumo lygį keliasdešimties laipsnių daną – 8 lygio ir aukštesnį. Kad būtų dar juokingiau, šis ,,suteikimas” buvo vykdomas pagal apygardos policijos komendanto P. pareiškimą. Galima pastebėti, kad populiarinami ,,meistrai”, kuriems kokia nors ,,organizacija” suteikė, pvz. 7 danus ir vėliau juos atėmė, įsižeisdavo ir pereidavo į kitą ,,organizaciją”, kuri už tai jiems suteikdavo turėtą laipsnį. Stengiamės pavyti kitas Europos šalis, kur 10 danų yra daugiau nei Okinavoje ir Japonijoje kartu paėmus.

Tokių pavyzdžių yra daugybė. Kol į tokią mokyklą patekęs entuziastas supras, kad gimnastas yra elastingesnis už jo ,,meistrą”, kultūristas gali padaryti daugiau atsispaudimų, o imtynininkas turi daugiau ištvermės, jau yra per vėlu. Tada jis arba atsisako, arba pakerėtas pats tampa ,,meistru” kitiems iki tol, kol ir tie susivoks. Kas bendro tai turi su kovų menais, tradicija ar tikruoju kovotojo Keliu?

Mokinys, rinkdamas savo mokytoją, privalo gerai pagalvoti, ar tas, kuris turi būti jo mokytoju, turi tik gerų ketinimų, ar tikrai yra ko nors vertas. Taip pat jis turi pasidomėti kas jį mokė, ar pasaulyje yra tos kovos mokyklos ekvivalentų, ar ta mokykla yra vieša ir joje galima pamatyti meistrą-mokytoją ar kitus jo mokinius, kurie įgijo aukštą meistriškumo lygį. Tai yra svarbu, nes kai jau bus nueitas visas mokymo kelias, eilinių paslapčių ir patikrinimų , meistras-mokytojas išbando mokinį, ir,iš tiesų ,,pasirenka” mokynį sau. Šie išbandymai reikalauja didelės ištvermės ir stiprios dvasios, nes jie tikrai nėra lengvas ir patogus Kelias. Vienoje senovės patarlėje teigiama:

,,Menas – tai ne pagarba savo meistrui, kai jis yra mielas ir švelnus, o pagarba, kai jis yra griežtas ir negailestingas”.

Šį procesą galime atlikti garbingai, kai leidžiame tikram meistrui arba kitiems vyresniems mokyklos nariams griežtai, bei teisingai save vertinti.

Tradicijos, kurios kung fu mokyklose formavosi per amžius, kurios yra pasaulietinės ir kurios yra populiarios visoje Azijoje, kilo iš koncepcijos – ŠEIMA. Šią koncepciją propagavo Konfucijaus įpėdiniai. Jos esmė – narių tarpusavio santykiai ir įsipareigojimai vieni kitiems bei aplinkiniam pasauliui.

Per amžius pasaulietinės kovų mokyklos buvo kuriamos, mokomos, išlaikomos ir tobulinamos vienoje šeimoje, klane, kaime ar etninėje grupėje. Niekas kitas negalėjo į jas patekti. Kung fu nebuvo mokoma dukterų, nes ištekėjusios jos galėjo svetimiems atskleisti savo šeimos technikos paslaptis. Todėl beveik iki XVIII amžiaus pabaigos vienintelės sugebančios kautis moterys buvo vienuolės, kurios mokėsi vienuolynuose. Kartais meistras, kuris neturėjo sūnaus ar gerų mokinių, savo žiniomis dalijosi su dukra. Kas vyko toliau patvirtindavo tik vidinės taisyklės tikrumas. To pavyzdys yra Ho Kuen, Ving Tsun Kuen, Hungka Kuen ar Choyka sistemos.

Jau beveik nuo XVIII amžiaus pusės kung fu mokyklos organizacijos formai įtaką pradėjo daryti tradicijos, kuriamos organizacijų, kovojančių su Qing dinastija.

Čia galime paminėti tris sroves:

–          Tradicinę-religinę, sukurtą Hung sąjungų, o tiksliau Triada;

–          Religinę-mistinę, kilusią iš Taipingų;

–          Mistinę, kilusią iš ,,Boksininkų” sukilimo dalyvių.

 art2.jpg

 

Anksčiau minėti ritualų būdai buvo sukurti, kai su vienoje ,,šeimoje” saugomomis kung fu paslaptimis buvo supažindinti kiti pašaliniai mokiniai.

Šiuolaikinės mokyklos tradicinio kung fu mokinys Kinijoje negali nueiti tokio išbandymų ir ritualų kelio, kaip pvz. Triados nariai. Iškilminga priesaika-įsipareigojimas raštu išduodama mokyklos ar šventyklos teritorijoje. Meistrui ant kelių įteiktas arbatos puodelis reiškia sūnaus paklusnumą, lojalumą ir įsipareigojimą sunkiai dirbti. Taip pat reiškia pagarbą meistrui ir vyresniems mokyklos nariams. Ši šventė dažniausiai susijusi su apsikeitimu dovanomis ir banketu.

Toks įsipareigojimas suteikia mokiniui teisę kruopščiai mokytis, o mokytojas įpareigoja perduoti atitinkamas žinias ir supažindinti su vis aukštesnių kung fu lygių paslaptimis. Jeigu tai yra šeimos mokykla, o tarp jos narių nebuvo tinkamo įpėdinio, meistras dažniausiai įsivaikindavo gabiausią mokinį ir paskelbdavo jį savojo kung fu įpėdiniu. Meistrai, tiesą sakant, varžėsi tarpusavyje, tačiau mokyklos viena kitos atžvilgiu nebuvo priešingai nusiteikusios. Įžymus mokinys buvo mokyklos ir meistro pasididžiavimas, todėl jis galėjo gauti rekomendacinį laišką, suteikiantį jam galimybę mokytis pas kitą įžymų mokytoją.

Senojo tipo mokykloje mokinys ir mokytojas niekuo nesiskyrė. Kaip ir šeimoje, žemesnio rango mokiniai privalėjo saugoti vyresnius (nes be jų mokykla išnyktų). Išsiskiriantis meistras kiekvieną akimirką galėjo būti užpultas, o matydamas vienodą grupę atakuojantis nelabai žinojo, kas yra pavojingiausias jo priešas. Iki šių dienų išliko paprotys, kad, pvz. restorane meistras sėdi salės viduryje, veidu į duris, o geriausi mokiniai prie jo. ,,Grupės” strategijos ir tvarkos buvo laikomasi visur. Tai matyti net nuotraukose, kur žmonės išsirikiavę tvarkingai ir, kaip įprasta, vienodai.

Nusižengusius mokyklos taisyklėms bausdavo mirtimi. Azijiečių aplinkoje tai yra taikoma ir šiais laikais. Tačiau kitaip yra baltųjų aplinkoje. Daugelis jų patenka į tradicines kovų meno mokyklas. Bet iškraipyta moralė, nepaisant duotos priesaikos, net patvirtintos savo krauju, sąlygoja tai, kad jie tampa nusižengėliais, kurie nepaiso taisyklių. Žodžiai – iškraipyta moralė – kai kuriems humanitarams gali pasirodyti per stiprūs, bet priimkime tiesą tokią, kokia ji yra. Juk galima padaryti nuodėmę, atlikti išpažintį ir toliau daryti nuodėmes ir t. t. Kadangi taip galima elgtis su dauguma mūsų kultūroje svarbių taisyklių, tai kas gi ten sielotųsi dėl kokios nors priesaikos, duotos kokioje nors kung fu mokykloje. Jau girdžiu jūsų pasipiktinimo balsus.

Tai iš kurgi kas savaitę renkasi šios ilgos eilės prie klausyklų ir tai jau beveik du tūkstančius metų?

Neteigiu, kad garbės samprata Tolimuose Rytuose turi kokią nors ypatingą reikšmę. Noriu pasakyti, kad ten yra kitos pasekmės, jeigu kalbame apie šeimą, iš kurios esame kilę arba kurią pasirinkome.

Todėl buvo sukurta speciali besitreniruojančiųjų išbandymų ir vertinimo sistema, kuri neturi nieko bendro su vieną kartą laikomu egzaminu ir pvz. kokiu nors dan laipsniu. Tik po tokių išbandymų ir vertinimų praktikantas įgyja oficialų mokinio statusą. Tai nėra proceso pabaiga, nes, kas savaime aišku, šeimos esmė – jos išlikimas per suteiktas gyvybes, o kung fu mokyklos esmė – yra ne tik ją tęsti, bet ir tobulinti kovų meną. Todėl meistrai, turintys gabius mokinius, sudaro atskirą, taip vadinamą TONG, kuriam skiria ypatingą dėmesį. Būtent tai šiais laikais didelėje mokykloje, kurioje yra tongo nariai, reikia ieškoti būsimus šios kung fu sistemos tęsėjus. Tongo nario statusas nesuteikiamas visiems laikams. Jį reikia išlaikyti darant pažangą ir nepriekaištingai elgiantis.

Pabaigoje norėčiau pateikti keletą asmeninių minčių. Mano mokiniai neprivalo atlikti ritualų ir taikytis prie taisyklių, su kuriomis aš susipažinau Kinijoje. Aš esu baltasis ir jie yra baltieji. Savo atsidavimą kovų menui ir mokyklai jie privalo įrodyti sunkiai dirbdami. Jeigu norime, kad mus oficialiai pripažintų kaip mokinį, reikia 5 metus treniruotis ,,prižiūrint Sifu”. Jeigu norime priklausyti atskiram tongui, reikia treniruotis mažiausiai 7-10 metų. Toks entuziastas yra vertinamas ne tik už lankymąsi treniruotėse, bet ir už savo mąstymą, lojalumą, atsidavimą kovos menui, draugiškumą ir rodomą pagarbą. Entuziastą turi pripažinti jo kung fu broliai, taip pat jis turi atitikti kitus reikalavimus, bet tai vidiniai mokyklos reikalai ir čia jie nebus gvildenami.

 Tai visiškai nesusiję su entuziasto fizine jėga (nes ši jėga didėja per ilgametes treniruotes), ar pinigais (tongo nariai ir dažnai mokiniai nemoka už mokslus). Tai yra susiję su ,,geros širdies” sąvoka.

Lenkijoje daug metų tiesiogiai mokiau kelis tūkstančius žmonių. Iki šios akimirkos oficialaus mokinio statusą įgijo tik: P. Paplinski, A. Jalowec, R. Jankowski, J. Sochon, R. Drežek, M. Majchžak, P. Duszynski, A. Rychta, P. Piotrowski, P. Szawernowski, M. Tusiewicz, P. Bėszke ir S. Wolski, bet čia išvardinau ir tuos, kurie dėl kai kurių priežasčių mane nuvylė. Šiuo metu meistriškumo lygį pasiekė ir yra įtraukti į tongą:  A. Urbanowski, P. Kolkowski, R. Mikolajczuk ir M. Pietkun. Ir tai jau visi.

 

Sikung J.  Szymankiewicz

Vertimas iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą