19. Pirmoji šio interviu dalis jau sukėlė daug diskusijų ir klausimų, tarp jų ir dėl instruktorių Hong Kong Ving Tsun Athletic Ass almanacho autentiškumo. Turbūt kiekvienas, sumokėjęs atitinkamą mokestį, galėtų ten patekti? 
Jeigu tai yra taip paprasta ir akivaizdu, tai tikriausiai visi, kurie taip sako ir teigia esantys kung fu sistemos žinovai ir instruktoriai, ten jau yra…….

20. Tai kaipgi yra iš tiesų?
Almanache yra išvardijami visų kitų Yip Man mokinių vardai ir pavardės. Kituose puslapiuose išvardijami jo mokinių mokiniai, pvz. Wong Shun Leung, kur tarp jų sąraše yra ir mano pavardė. Kitose puslapiuose min. yra mano nuotrauka ir po ja išvardyti Lenkijos Ving Tsun tongo nariai bei pažengę mokiniai. Ši hierarchija yra griežtai suklasifikuota ir apibrėžta, todėl joks pašalinis žmogus, kuris nėra šios kung fu šeimos narys, už jokius pinigus čia nepateks. Ši kung fu mokytojų grupė visame pasaulyje turi savo mokinių. Jeigu jie pasiekė instruktorių lygį, tai jie gali siekti, o tiksliau, prašyti, kad tam tikra sąjunga suteiktų jiems teisę dirbti instruktoriais. Specialioje anketoje jie pateikia savo Wing Chun žinių šaltinius ir išvardija mokytojus, kurie vėliau privalo tai patvirtinti. Tik tokiu būdu Hong Kong Ving Tsun Athletic Association direkcija, po balsavimo, išduoda sertifikatu patvirtintą sprendimą apie tokį instruktoriaus įgaliojimą ir tai tik artimiausiems 4 metams. Šie žmonės almanacho pabaigoje apie savo mokyklą gali patalpinti reklamą ar informaciją. Todėl lengva yra patikrinti, kad dažnai mokytojas, kurį mini mokiniai, neįtraukė jų į savo kung fu sistemos įpėdinių sąrašą.

21. Ar tradiciniame kung fu yra ,,mokyklos” ir ,,meistriškumo” laipsniai?
Nebuvo, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus! Tai, mano nuomone, deformuoja praktikantų mentalitetą, net sunku apsakyti kaip stipriai. Tokį laipsnių skirstymą XX a. sugalvojo japonai, kai šioje šalyje prasidėjo militaristinis laikotarpis ir kovos meną vėl įdiegė į mokyklos ugdymo programą. Sakau ,,vėl”, nes tai įvyko maždaug po 50 metų po samurajų eros pabaigos. Samurajų laikais kovos meno mokyklose buvo išduodami tik specialūs pripažinimo sertifikatai, kuriuose buvo pažymėtos tik įgytos žinios ir su jomis susijęs titulas, pvz. paskutinis – ,,visko išmokytas”. Tikrasis gebėjimų lygis buvo demonstruojamas kovos lauke. Ši sistema Japonijoje neišnyko ir iki šių dienų, nes yra taikoma sakaluose, t. y. įvairių koryu šeimos kovų meno atšakose. Laipsniai atsirado dziudo, vėliau karatė, dar vėliau korėjiečių tekvondo ir kai kuriuose kovos sporto Taivane atšakose (šie kraštai iki 1945 m. buvo japonų okupacijoje ir perėmė šią metodiką). Taip pat ir pagal korėjiečių pavyzdį, parodytą vietnamiečių kovos mene, kovojant su JAV kariuomene, kai šioje armijoje tarnavo daug instruktorių iš Pietų Korėjos. Prie jų prisijungė ir Lenkija, nes kurioziški sumanymai dėl danų laipsnių! kinų sporto/meno kovose kilo vienoje iš Lenkijos asociacijų ir iš dalies buvo perkeltas į sportininkų sąjungą.

Tradiciniame kung fu galima pasiekti tik vieną lygį, kurį patvirtina ranka rašytas dokumentas, gautas iš savo mokytojo po išbandymų. ,,Kung fu” laipsniai egzistuoja tik mokyklose tų organizacijų, kurios vykdo savo veiklą už Kinijos ribų ir siekia taip užsidirbti pinigų. Kinijos Liaudies Respublikoje buvo bandoma pritaikyti laipsnius wu shu, bet tai tikrai neatskleis būties esmę, nes nesilaikoma tradicinių kinų kovos mokyklų principų, o kovotojus/žaidėjus daugiau domina diplomai, medaliai ir taurės.
Vienoje pasaulinėje Ving Tsun konferencijoje nedrąsiai, pagal dalyviams žinomas inspiracijas ir motyvus, buvo pasiūlytas šis sumanymas, bet ten dalyvavę meistrai ir instruktoriai į tai reagavo neigiamai.

22. Kai kurie domisi jūsų kontaktais su t. v. Pščyno kovų meno mokykla ir kažkokia konfrontacija, kuri, atrodo, ten įvyko prieš kelis metus. 
Tai manipuliacija. Niekada nieko panašaus nebuvo. Galima sakyti, kad su broliais Juzefu ir Jonu Brudnais, šios mokyklos įkūrėjais, vienas kito atžvilgiu elgėmės kultūringai. Jie kelis kartus svečiavosi mano namuose. Jau daug metų nepalaikome jokių ryšių, nes mūsų kovos meno tobulinimo keliai ir kovos meno supratimas yra skirtingi. Šių kontaktų atnaujinimas šiuo metu nieko gero neduotų, bet siekiant išsaugoti kai kuriuos įvykius dėl tikros kovos meno ir kovos sporto tobulinimo istorijos PRL laikais, leisiu sau pasakyti kelis su tuo susijusius sakinius.
Mano pirmieji kontaktai su broliais Brudny prasidėjo aštuntame dešimtmetyje per jų vizitą Varšuvoje, kai dar treniravausi karatė. Jau tada tai buvo viena geriausių savigynos mokyklų. Po kelių metų, kai 1982 m. keliavau po kraštą ir siūliau vienoje asociacijoje bendradarbiauti įvairioms – tiek kinų, tiek vietnamiečių kilmės – kovos meno atšakoms, vartodamas apibrėžti tai, ką jie daro, žodžius ,,kung fu”, taip pat atsidūriau Pščyne. Visas vizitas praėjo labai sklandžiai, ir, manau, buvo įdomus abiems pusėms. Broliai Brudnai pristatė savo įvairių kovos meno atšakų jungimo koncepciją ir jų sukurtas metodikas, susijusias su vietnamiečių vo quyen, o aš pristačiau savo Wing Chun principus. Per kelias valandas treniruočių salėje trukusį susitikimą nebuvo apsieita be eksperimentų, kuriais buvo bandoma išsiaiškinti kaip kai kurios vieno stiliaus technikos veikia kitas. Tai nebuvo kova, tik draugiškas apsikeitimas pažiūromis. Per blokavimą, taikant spyrį šonu, arba dar vadinamą kvan sao techniką, vieno instruktoriaus iš Pščyno pėda kliudė mano riešą, ko rezultatas – spiralinis smiliaus lūžis. Tą akimirką to dar nesupratau, dar pusę valandos intensyviai treniravomės. Tik po treniruotės pradėjau jausti skausmą, todėl kartu nuvažiavome į vietinį ligoninės priėmimo skyrių, kur man uždėjo ant rankos gipsą. Kadangi jau tada veikė karatė sporto sąjunga, kuri norėjo, kad Lenkijoje būtų uždrausta praktikuoti kung fu, Juzefo Brudny iniciatyva, informacija apie šį įvyki neturėjo išvysti dienos šviesos, nes galėjo pakenkti šio judėjimo ateičiai. Iki šiandien aš saugojau šį savo įsipareigojimą, o dabar tai jau niekam nepakenks.
Dėl mano vizitų Pščyne ir kitose vietose 1982-1983 m. sandūroje Varšuvos Politechnikos klube įvyko bendri visų ,,kung fu” centrų pasirodymai, didelė spaudos konferencija ir galutinis Šalies Kung Fu Instruktorių Tarybos TKKF PS įkūrimas. Buvau išrinktas (už mane balsavo ir broliai Brudnai, ir jų instruktoriai) šios Tarybos pirmininku. Po kurio laiko ji pakeitė savo pavadinimą į ŠIT Kung Fu/Wu Shun.

23. Ar tai vienintelės jūsų gyvenime kontūzijos, kurias patyrėte per kovos meno treniruotes?
Aišku, kad ne. Per realias kovos meno treniruotes, ypač per tokį ilgą laiką, susižeidžiame labai dažnai. Buvau dar kartą susilaužęs ranką, šiuo atveju – dilbį, per chi sao, t. v. nutraukiant kontaktą su vienu iš mano mokinių, o praskeltų lūpų ar mėlynių netgi neskaičiuoju. Mes labai kruopščiai treniruojamės saugumo ribose. Kitaip žmogus nieko neišmoks. Tik pasimankštins. Tai natūralu, bet net ir iš tos patirties reikia padaryti išvadas. Nedidelė kontūzija per treniruotę morališkai paruošia asmenį ją atitinkamai toleruoti ir priimti tikroje kovoje. Tik filmuose būna, kad vienas krenta pralaimėjęs, o kitas, nusivalydamas dulkes, nueina be jokių įdrėskimų. Čia pakartosiu, ką sakė apie tai mano Sifu Wong Shun Leung ir su kuo aš visiškai sutinku: Ving Tsun – tai labai efektyvus kovos stilius, bet net jeigu tavo šansai laimėti yra 70 %, tai reiškia, kad turi net 30 % šansų būti sužeistas. Pavyzdžiui, žiūrėdami pasaulio bokso rungtines matome, kad net laimėtojas turėjo patirti daugybę smūgių. Daugelis mokytojų beprasmiškai giriasi ir slepia paprasčiausius dalykus. Tai savęs ir kitų apgaudinėjimas. Reikia psichologiškai ir fiziškai parengti mokinį kovos realijoms, ypač tam, kad jis privalės patirti ne vieną smūgį.
Mano ir mano priešų Kinijoje bei mano krašte balansas yra man naudingas, nes turbūt sugebėjau neblogai panaudoti tai, ko manęs išmokė Wong Shun Leung…. gal turėjau daugiau laimės. Noriu pabrėžti, kad tai, kaip mes mūsų asociacijoje suprantame kovos meno treniruotes, nėra pagrindinis kung fu tikslas. Tai yra tik vienas šios mentalinės-fizinės treniruotės elementas.

24. Ar jūs kada nors turėjote reikalų su Leung Tingo mokykla?
Taip. Kaip ir dauguma žmonių iš Europos, kurie pirmiausiai su šiuo stiliumi susidūrė XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Ši mokykla tuo metu buvo garsiausia ir labiausiai žinoma. Tiksliau – 1978/1985 metais. Iš pradžių treniravomės pagal šios mokyklos principus su Milanu Prosenica iš Jugoslavijos, o 1983/85 m. – su pačiu Leung Ting per jo vizitą Lenkijoje. Savo mokslus baigiau pirmame, t. v. meistriškumo lygyje, kai padėkojau už tolimesnį bendradarbiavimą. Milanas buvo toks L. T. pasaulyje numeris vienas, kaip vėliau E. Boztepe. Kiek žinau, abu jau irgi atsisakė šio bendradarbiavimo. Daugiau nėra apie ką kalbėti.

25. Grįžkime akimirkai prie tyrimų, kuriuos atlikote Kinijoje ir kurie susiję su šios kung fu sistemos treniravimo metodais ir keliais. Kas pasirodė įdomiausia? 
Iš Yip Man meistro mokyklos (dr. Leung Jan perteikimo linija), šalia akivaizdžiai pagrindinės ir pirmaujančios Wong Shun Leung mokyklos bei jos geriausių mokinių, turėjome galimybę susipažinti su dešimčia įvairių metodinių sprendimų. Iš tų, kurios mums pasirodė vertingos, reikia paminėti mokyklas: iš Hong Kongo – Moy Yat ir Tsui Sheung Tin, iš Foshan – Lun Gay (Yip Man mokinys nuo 1949 metų). Pas pastarąjį dar du kartus atvažiuodavome į specialias sesijas. Iš meistro Sun Nung iš Guangzhou mokyklos (Fong Siu Ching perteikimo linija) Chen Juling mokykla. Iš mišrių Leung Jan/Fong Siu Ching iš Shunde metodų – brolių Lok Sitsau ir Lok Paksi mokykla. Taip pat įdomi yra sistemos versija ir patirtis, kurią sukūrė J. Sinclar iš Anglijos (Didžioji Britanija), kuri labai skiriasi nuo tos stiliaus versijos, kurią jis pažino. Galima pasakyti, kad tai yra taip šiuolaikiška ir, mano manymu, daug geriau už Jeet Kune Do originalą. Paskutinę akimirką įdomūs buvo susitikimai ir apsikeitimai pažiūromis su apie pusantro mėnesio Varšuvoje buvusių vietnamiečių Fong Siu Ching mokyklos versijos atstovais (kuri pateko ten meistro Yuen Chai Wan dėka) ir vadovaujamų Nguyen Ngoc Noia. Jie atvyko 2007 m. lapkritį tam, kad galėtų šio kovos meno mokyti Lenkijos vietnamiečių diasporą.
Dar kita mūsų tyrimų kryptis susijusi su Ho Kuen sistemos stiliais (Gervės kumščiai iš Fujian provincijos), bet tai jau visai kita istorija.