MOK YAN CHONG

Ving Tsun kuen niekada nepripažįsta sanda (ilgai trunkančių muštynių) dėl žmogaus, kuris treniruojasi, reflekso (reakcijos greičio).
Nepaisant ilgalaikių treniruočių,
refleksas (reakcijos greitis) kartais mus apvilia
.
Kai atsiranda klaidų reflekse,
(greitai, taisyklingai atliktos technikos klaidos
),
jos yra taisomos dažnai treniruojantis (mok yat chong).

Tegul tai būna kiekvieno praktikuojančio (Ving Tsun kuen) įprotis.

/ Wong Shun Leung /

Asmeninės kaligrafijos vertimas iš kinų kalbos, skirtas Sifu J.Szymankiewicz‘ui
nuo Sikung Wong Shun Leung.

Įvadas

Ving Tsun kung fu sistema – tai specifinė būsimo kovotojo ugdymo metodika. Tam tikros technikos judesiai yra labai paprasti ir daugiafunkciniai. Dėl šio paprastumo galima greitai įvaldyti veiksmingą kovos metodiką.

Skaitytojas, susipažinęs su jau anksčiau pateiktomis šio veikalo dalimis, tikriausiai jau suprato, kad anksčiau aptartos sistemos formos nesupažindina su jokiais kitais kovos būdais. Kitose sistemose jos visada yra kitų autentiškų situacijų, galinčių susidaryti kovoje, atspindis. Ving Tsun kung fu formoje negalima tiesiogiai viso kūno darbą panaudoti hipotetiniuose žmogaus kovos atvejuose. Taip yra dėl to, kad šios kung fu sistemos formos yra technikos etalonas. Čia technika atliekama idealiai, o formos sudaro uždarą ratą. Todėl nei viena iš jų nėra svarbesnė už kitą.

Ving Tsun kung fu formose slypi daug ,,raktų” apie technikos taikymą. Čia turimas omenyje jėgos kaupimas ir taikymas, reagavimo tam tikrose situacijose strategijos ir taktika. Jei kas nors ne tik įvaldė formas, bet ir suvokė jas, jis sugebės kovoti, taikydamas šios sistemos techniką.

Tikroje kovoje dėl streso, dėl aktyvesnio priešininko apsukrumo ar dėl kitų likimo veiksnių, neatsižvelgiant į koncepciją taisyklingai taikyti Ving Tsun kuen techniką, yra daroma klaidų. Pagrindinė šios sistemos praktikanto problema, kylanti dėl daromų klaidų, yra nukrypimas nuo atitinkamos savigynos ir puolimo linijos.

Klaidos kovoje yra įprastas dalykas. Jas daro visi. Kuo aukštesnis meistriškumo lygis, tuo rečiau jos yra daromos, tačiau absoliučios garantijos nėra.

Kadangi daryti klaidas kovoje yra įprasta, tai suprantama, kad tikros kovos praktikantai, kokiais buvo Ving Tsun kung fu meistrai, sugalvojo būdus, kaip minimaliai sumažinti jų skaičių. Be to, jie sugalvojo būdus kaip saugiai jas ištaisyti. Buvo sukurta Mok Yan Chong technika, t. y. ,,medinis žmogus”. Šiandien taisyklingiau ją vadinti mediniu manekenu.

Tada, kai Ving Tsun kung fu buvo kasdienė, praktiška kovos priemonė, ne tik manekeno technika, bet ir konstrukcija buvo laikoma paslaptyje, kurią žinojo tik šios sistemos praktikantai. Jei per treniruotę ši priemonė nebuvo naudojama, ją sandariai uždengdavo.

Mūsų laikais daug žmonių moko Mok Yan Chong techniką, tačiau jų mokymas žymiai skiriasi nuo didžiojo meistro Yip Man mokymų. Taip yra dėl to, kad meistras išmokė minėtos technikos tik nedidelę studentų grupę. Dauguma sugeba tik jas atkartoti, kiti sukūrė jų parodiją. Tai ne mano kompetencijoje vertinti tokį elgesį. Mano pareiga – patvirtinti tiesą.

 

Ving Tsun manekenų tobulinimas

Kinijoje pagalbinės priemonės per kovos menų treniruotes buvo naudojamos jau nuo seniausių laikų. Dažniausiai buvo treniruojamasi su ginklu. Dėl jo svorio per treniruotes augo raumenys, sustiprėdavo sausgyslės ir didėjo kūno padėties stabilumas. Tokių treniruočių privalumas buvo tai, kad jose nebuvo tiesiogiai taikomos kovos technikos be ginklo. Todėl buvo sukurta visa gama priemonių, kuriais buvo siekiama per kovos be ginklo treniruotes sukurti tikrovės iliuziją. Iš pradžių tai buvo paprasti laisvai kabantys arba ant sienų pakabinti maišai. Jie buvo naudojami, kai buvo treniruojami spyriai ir smūgiai. Po kurio laiko jie įgavo įvairių formų.

Daug įvairių priemonių, naudojamų per treniruotes, išrado kung fu centre, Fujian provincijoje. Šis procesas savo apogėjų pasiekė Qing dinastijos valdymo laikais. Pirmiausiai buvo sukurtas naujas priemonės tipas, skirtas tobulinti judesių techniką. Šio tipo konstrukcija rėmėsi budistinės svastikos konstrukcija. Treniruojamasi buvo judant per šio tipo pagalius, kurie buvo įkalti į žemę, arba aplink juos. Iš pradžių buvo tik penki pagaliai. Laikui bėgant jų skaičius išaugo iki keliolikos.

Kitas etapas – tai judėjimo ir kovos technikos sujungimas, t. y. sujungti smūgiai ir spyriai, anksčiau atliekami ant maišų. Buvo sukurtas priešininko substitutas (pakaitalas), vadinamas ,,mediniu žmogumi”. Po kurio laiko per kūrybos procesą buvo sukurtas labai sudėtingos konstrukcijos priemonės, kurios net galėjo (nors ir ribotai) judėti. Kai kuriuose atvejuose jie buvo naudojami per tam tikras treniruotes su ginklais.

Po to, kai buvo sukurtos ir adaptuotos įvairios priešininką imituojančios priemonės, treniruočių metodų tobulinimo procesas XVIII-XIX a. sandūroje pasiekė aukščiausią viršūnę.

Iš Fujian provincijos jis išplito po visą Pietų Kiniją. Ypač aukštą lygį jis pasiekė kaimyninėje Guandong provincijoje. Yra žinomos šių apylinkių sistemos, kuriose yra taikomos kelios įvairios treniruočių priemones. Visos šios priemonės priskiriamos prie ,,chong” kategorijos, kitaip tariant – manekenams.PICT7853s.jpg

Ving Tsun kung fu sistemoje buvo sukurtas nuosavas manekenų komplektas. Mokantis technikos, kur nenaudojami ginklai, išskiriame keturis manekenų tipus: ant sienos kabantis maišas, pripildytas akmenų, skirtas lavinti smūgius; šiais laikais prie jo yra pridedamas sunkus maišas, skirtas lavinti spyrius, kwun chong ilgos lazdos techniką ir Mok Yan Chong.

 

Mok Yan Chong raidos istorija

Šiais laikais kung fu sistemos mokyklose, atsižvelgiant į konstrukciją, galima išskirti penkis skirtingus Mok Yan Chong manekenų tipus.

Pirmasis, tikriausiai skurdžiausios konstrukcijos ir technikos manekenas sudarytas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti prie sampano (kiniečių valtis). Turbūt taip atrodė manekenas, kurį naudojo Hung Suen (Raudonoji Džonka) operos trupė ,judėjusi sampanu per Rerlovei Upės intaką. Šis manekenas yra priskiriamas prie ,,negyvųjų” manekenų kategorijos, t. y. manekenų, kurie yra stipriai tvirtinami prie grindų. Šis manekenas turi keturias rankas, išsidėsčiusias viena priešais kitą lygiu kampu. Viena rankų pora yra ties pečiais, kita – ties praktikanto liemeniu.

Įtariama, kad šia priemone galėjo treniruotis du žmonės vienu metu. Šis manekenas buvo tvirtinamas prie sampano denio ir  būtent tokį manekeną autorius matė XIX amžiaus nuotraukose, Foshanio kovų meno muziejuje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad stulpu buvo sampano stiebas, į kurį per treniruotes įdėdavo medines rankas.

Antrasis manekeno raidos variantas, taip pat skurdus, buvo skirtas treniruotis vienam asmeniui. Šis manekenas turėjo tris rankas: dvi ties praktikanto krūtine ir vieną – ties liemeniu. Galima spėlioti, kad šis manekeno variantas šioje truputį  sumodifikuotoje formoje buvo ir yra naudojamas kai kurių šiuolaikinių mokyklų praktikoje, pvz.: Zhaoqing, Foshan, Shunde ir Macao. Iš čia per Yuen Chai Wan šis variantas atkeliavo ir į Vietnamą.

Manekeno technika gyvuoja iki šiol, panašiai kaip ir visos Ving Tsun kung fu sistemos technika. Tai galima pamatyti kai kuriuose mokyklose. Pao Fa Lien Wing Chun, kaip ir Wing Chun sekcijose, kur treniruojasi Jinwu draugija, Foshane ,,negyvas” manekenas turi penkias rankas ir vieną koją, iš kurių dvi rankos yra lygiagrečios su koja.

Mano nuomone, šiandien populiariausias Mok Yan Chong Ving Tsun kuen manekenas buvo išplėtotas 1830-1850 m. Leung Jan meistro mokykloje. Iš pradžių tai buvo į žemę įkastas stulpas. Laikui bėgant manekenas buvo tvirtinamas elastingai. Kadaise jis buvo tvirtinamas prie grindų (toks ,,gyvojo” manekeno variantas aptinkamas iš Yuen Kay San kilusio meistro Sum Nung Kantono Wing Chun mokykloje), o šiandien ant paslankių lentų, kartais ant spyruoklių. Visuose atvejuose stulpo konstrukcija yra tokia pati. Pagal žmogaus ūgį ant manekeno buvo pritvirtintos dvi paslankios rankos iš viršaus, viena ranka per vidurį, kuri kai kuriais atvejais imituoja koją arba vieną koją apačioje.

Mok Yan Chong technika yra labai sudėtinga. Joje turi būti panaudotos visos žinios, įgytos per visą sistemos formų mokymąsi. Nemokėjimas įvaldyti kurio nors iš elementų yra iš karto pastebimas, atliekant techniką ant manekeno. Entuziasto pažangą galima nustatyti pagal garsą, kurį skleidžia manekenas per treniruotę.

wongshun-leung-19.gif

Čia atliekamose technikose yra lavinami ne tik įvairūs smūgiai ar spyriai, bet ir judėjimo būdas, viso kūno darna.

Kai kurios technikos tendencijos yra surinktos į sekcijas, kurios atliekamos pagal nustatytą tvarką.

Manoma, kad su pirmuoju manekeno variantu tam tikrose sekcijose buvo galima atlikti daugiau kaip170 technikų. Šiuolaikinėse mokyklose technikai šį skaičių sumažino iki 108. Tai įvyko dėl kelių veiksnių susijungimo.

Pagrindinė priežastis buvo tai, kad šių technikų mokė tik labai pažengusius praktikantus, kas apribojo jų skaičių iki kelių asmenų. Antroji – faktas, kad šiuo metu populiarus manekeno variantas, kurį išrado Yip Man meistras, sujungia dviejų jo mokytojų žinias: Chan Wah Shun ir Leung Bik. Dėl to Yip Man panaikino daug ,,gėlėtų” ir nereikalingų judesių.

Penktame dešimtmetyje Yip Man visos Mok Yan Chong technikos išmokė tik kelis įžymius mokinius. Iš patirties, kurią įgijo kovojant su  Wong Shun Leung, Yip Man pakeitė kai kurią techniką. Todėl kartais šiuolaikinės Monk Yan Chong technikos viena nuo kitos skiriasi.

Šioje vietoje reikėtų pasakyti, kad nėra skirtumo, kiek technikų buvo treniruotasi ant manekeno. Šios technikos sėkmės ,,raktas” yra įsisavinamos ,,vidaus” žinios.  Tam tikra technika vienos sekcijos lygmenyje paprastai nėra technika prieš vieną priešininką, bet jos moko strategijos, kovojant su daug priešininkų. Kadangi manekenas nejuda, judėti privalo treniruojantysis žmogus. Kartais manekeno korpusas ,,yra vaizduotėje”, t. y. perstumtas truputį į šoną. Panašiai nejuda manekeno galūnės. Dėl to kai kuri čia treniruojama technika realioje kovoje atliekama ,,atvirkščiai”. Jau buvo pažymėta, kad manekeno pagrindinė funkcija – išmokyti taisyti klaidas, kurios gali būti padarytos per susirėmimą kovoje. Todėl dauguma technikų, atliekamų prieš atitaisymo technikas, yra daromos su klaidomis. Jeigu šių judesių esmė yra nesuprantama, ji perkeliama į hipotetines situacijas kovoje ir yra išmokstamos tik tos klaidos. Geriau su šia priemone daugiau nesitreniruoti.

Ving Tsun kung fu sistemos esmė yra paprastumas, o ne kovos komplikavimas nereikalingais veiksmais. Todėl manekeno technikoje paprasčiausi ir raktiniai judesiai taikomi yra dviejose pradinėse sekcijose. Kadaise tik todėl jų buvo mokoma pačioje Mok Yan Chong pabaigoje. Chan Wah Shun meistras, didysis tikros kovos praktikas, perkėlė jas į manekeno formos pradžią. Šiandien būtent nuo jų pradedamas manekeno formos mokymas.