- Ar išskyrus Ving Tsun sistemą, mokėtės Kinijoje kitų, kiniškų kovos sistemų?
Taip, susipažinau pradedančiųjų ir pažengusiųjų kursuose, kurie yra prieinami kung fu instruktoriams, o organizuojami wu shu Tiriamojo Pekino Instituto 1986/1987 metais miestuose Jinan (Shangong provincijos sostinė) – 4 savaitės ir Guangzhou (Guandong provincijos sostinė) – 6 savaitės, shaolin chang chan pagrindaus, baguazhang, bei naudojimosi chimei-gun ir dao baltais ginklais. Vis dėlto tai nebuvo kovos sistemos, bet jos modifikuotos, sportinės atmainos. Nelaikau savęs instruktoriumi nei vienos iš šių atmainų ir nieko jų nemokiau. Šiuos kursus užbaigė, pvz., dar du asmenys iš Lenkijos, iš kurių vienas asmuo šiuo metu yra įtakingas Lenkijos wu shu Organizacijos bei vienas – iš tuometinės VFR teritorijos, kurios mokykla ir šiandien yra propaguojama lenkiško skyriaus, veikiančio Silezijos teritorijoje, veikėjas ir instruktorius. Šiuose kursuose vertingiausias man buvo susipažinimas su tuometiniais kiniškų kovos menų ištakų ir istorijos tyrimais, o ypač su jų mokymo metodika. Nepaisant to, kad užsiėmimai buvo susiję su wu shu sportine forma, bet mokytojais buvo žmonės dar žinantys ir praktikuojantys tradicinį kung fu, o ne wu shu, taigi, atsižvelgiant į aplinkybes, dar mokantys pagal tuos didaktinius metodus.
- Vis dėlto savo draugijoje lavinate ir mokote vienos iš Yang Taiji quan atmainų, apie kurią nepaminėjote?
Taip, tai tiesa. Nuo 1988 metų savo naudai mokiausi ir lavinau judesius, tiesą sakant, iki šios dienos Lenkijoje propaguojamos, modernizuotos, sveikatos taisymo Yang Taiji quan atmainos (t. v. simpfield, kuri atsirado KLR XX amžiaus 50-taisiais metais), kuri yra plačiai žinoma kaip Yang 24, 48 ir pan. Visgi tai nebuvo man labai vertingas patyrimas, todėl nuo 1994 metų užsiimu Yang stiliaus metodu, kilusiu tiesiogiai iš Yang Luchana šeimos – meistro Cheng Man Ching iš Taivano dėka. Į Lenkiją jis atkeliavo per meistrą Gasparą Garcią iš Ispanijos. Vėliau dar buvau su juo susidūręs, tartum pasitaikius progai, apsilankymo Honkonge metu, kai mokiausi metodo susijusio visų pirma su Ving Tsun stiliumi. Paskutiniu metu taip pat bendradarbiauju su R. Wong, kuris rengia meistro Cheng Man Chnig Yang stiliaus mokyklos t. v. „imperatorišką“ Yang Metodo stiliaus variantą, kuris apima kvėpavimo ir qi gong mankštos pratimus, masažą, judesių nuoseklumo 37 formą, tuishou ir jian formą su kardu. Po kontaktų su lenkišku Chen Taiji quan stiliaus centru, kuris kilo iš meistro Chen Xioawang, patirties, kai kurie mano atliekamos formos judesių nuoseklumai buvo pakeisti būdingais stiliui Chen, kaip pirminiam Yang stiliui. Taigi galima teigti, kad tai yra mano 37 judesių, kilusių kažkada iš meistro Cheng Man Ching, mokyklos interpretacija, nes ji yra praturtinta atlikimu tokių elementų, kurie primena jų pirminę koncepciją, būdingą Chen mokyklai.Tai Yang Taiji quan atmaina, jos mokoma Atletikos Ving Tsun Draugijos Lenkijoje rėmuose. Beveik 18 praktikos ir patirties su šiuo kung fu stiliumi metų, nelaikau savęs Taiji quan meistru, ne daugiau negu instruktoriumi. Pavyko man, pvz., pasiekti paskesnius, labai įdomius mokslinius šaltinius iš Kinijos šia tema, kurie susiję su mokymo metodais, naudotais Yang stiliuje XIX amžiuje, taigi mano interpretacijos, asmeninio vystymosi, o kažkada tikriausiai ir šio kung fu stiliaus mokymo būdai toliau evoliucionuos.
- Savo veikaluose rašote, kad buvote paskutiniu mokiniu, kuris išmoko visą Ving Tsun meistro Wong Shun Leung krypties sistemą ir laikomas jo paveldėtoju. Ar tai tiesa?
Taip, tai tiesa, buvau paskutiniu meistro Wong mokiniu, kuris susipažino su visą šios krypties sistema ir ne tik laikau save, bet esu vienu iš realiu jo kung fu paveldėtoju, ką įrodo Jo parašytas atitinkamas dokumentas. Sifu Wong buvo man kai kuo daugiau negu tik mokytojas ir kovos meno meistras. Bart cham dao peilių formos pažinimas ir supratimas yra taip pat tokiu savitu meistro Wong mokyklos kokybės ženklu, o tai atitinka kilusią iš didžiojo meistro Yip Mana tradiciją. 1996 metų lapkritį aš buvau jos išmokytas praėjus vienuolikai buvimo amatininko mokiniu Sifu Wong mokykloje metų, prieš tris mėnesius iki netikėtos ir staigios mano mokytojo mirties. Tada taip pat gavau iš Jo dokumentą, kuris yra autentiškas meistro kiekvienoje tradicinėje kung fu mokykloje gebėjimų sertifikatas, o man neįkainojamas atminimas. Tai yra asmeninė kaligrafija, kuri parodo, kad savo mokykloje mokau autentiško Wong Shun Leung meistro kovos meno ir kuri yra su šio meistro parašui asmenine signatūra. Esu vienintelis jo mokinys, kuris veikia Lenkijos teritorijoje, ir vienas iš nedaugelio (keliolikos) jo kung fu autentiškų paveldėtojų pasaulyje. Pavyzdžiui, pagal mano turimą informaciją, panašų kitų kung fu atmainų dokumentą Lenkijoje taip pat turi tik du asmenys. Daug žmonių painioja kinišką mokinio sampratą su, pvz., kokio nors seminaro dalyviu. Seminaruose su mano Sifu Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje dalyvavo keliasdešimt asmenų iš mūsų krašto ir tai viskas.
- Yra tokia nuomonė, kad Wong Shun Leung visko Jūsų neišmokė, todėl, tolimesniam šios kovos sistemos mokslui, Jūs važinėjate į Kiniją.
Visiška nesąmonė ir nesusipratimas. O iš kur visi tie rašantys turi teisę pasisakyti šia tema. Kaip jau minėjau, išmokau visą šios krypties sistemą, ką patvirtina ne vienas, bet visa eilė asmeninių dokumentų, kilusių iš mano Sifu. Jeigu žmogus pasieks šios sistemos supratimą, apskritai kalbant, susijusį su žiniomis ir taisyklėmis, kurios sudaro Bil Jee formos esmę, tuomet sistema tampa kažkuo iš tiesu asmeniniu ir suteikiančiu galimybe išeiti už jos ribų. Pats Sifu Wong išprususius studentus skatino savarankiškai studijuoti vystymosi kelią, pats siūlė savo abejones ir pastabas, kurias galima būtų dar išanalizuoti. Wong Shun Leungo mokykla moko gyvos, o ne mirusios sistemos. Tegul pavyzdžiu iš mūsų „specializuotų“ interneto forumų būna šiek tiek juokingas Ving Tsun sistemos „praktikos“ požiūris: sistemą sugalvojo moterys, taigi visos technikos turi būti labai švelnios, o tie, kurie panaudoja jėgą, daro blogai! – sistemą iš tiesų sugalvojo moterys iš Fujian provincijos, bet beveik tikrai ne kinietės, o vienos iš etninių mažumų gyventojos; – mažai kas žino arba apskritai matė šias „silpnas“ budizmo vienuoles, kurios sugeba, pvz., pirštais šaką išplėšti iš lentos; – nuo beveik dviejų šimtų metų šią sistemą vysto ir jos moko vyrai; – taigi nėra ji nei griežta, nei švelni, o lanksti, o jos repertuaras apima kiekvienos hipotetinės tikrosios kovos situacijos strateginius sprendimus. Jeigu susiduriama su stipresniu priešininku, tada taikoma praktika, kuri remiasi kampinėmis arba labiau švelniomis technikomis. Jeigu su lygiu arba silpnesniu – tai jėgos ir technikos persvaros nepanaudojimas būtų paprasčiausiu kvailumu. Problema slypi tame, kad neįmanoma to numatyti prieš kovą ir čia žiniomis apie priešininko energijos kryptį ir jėgą tampa chi sao bei chi kuk pratimai. Tačiau problema yra daug sudėtingesnė, nes čia prisideda ir laiko svarba, ir kovos erdvės kontrolė. Ir kai kas daugiau, taip pažinau, supratau visą sistemą perteiktą nuo ir iki, kaip ir kodėl keliu. Bet žmogus gyvenime gali judėti siauru keliuku, plačiu keliu arba autostrada. Mano, tiesą sakant netgi mūsų, nes ir mano instruktorių tyrimai Kinijoje, įvairiose šią sistemą ir šią kryptį perteikiančiose mokyklose, yra visų pirma susiję su šaltinio dokumentais, atskirų elementų mokymo metodika, jų istoriniu kontekstu, pagalbiniais instrumentais ir pan. Tai davė tokį rezultatą, kad lenkiški savarankiškų Sifu lygio instruktoriai yra mokomi keturių papildomų medinio manekeno skyrių, papildomos lazdos ir jos pratimų porose formos, lazdos manekeno technikos pratimų ir papildomos peilių poros formos. Čia yra aiškiai atskiriama: tai Sifu Wong metodika, a tai priedas, kuris visgi sutampa su jo šio kovos meno supratimo ir mokymo koncepcija. Kodėl taip?, nes manome, kad tai puikiai papildo ir praplečia žinias apie sistemą. Mano mokykla turi Kinijoje labai gerą reputaciją, todėl galiu keistis žiniomis apie metodinius ir techninius niuansus su šios kung fu sistemos įvairių stilių meistrais. To dėka taip pat turiu priėjimą prie įvairių unikalių dokumentų, pradedant dviem XIX amžiaus paties Leung Jan, įžymiausio meistro istorijoje, autorystės veikalais, iki netgi sensacingų jo sūnaus Leung Biko dokumentų, kurie yra susiję su šios kung fu sistemos autentiška istorija ir kilme. Daugiau apie mūsų tyrimus ir jų efektus parašysiu savo naujoje knygoje, kuri bus susijusi su slapta – tai ne apsirikimas – Ving Tsun kuen sistemos istorija.
- Daug asmenų interneto forumuose Lenkijoje išsako skirtingas nuomones įvairių Ving Tsun, Wing Chun ir pan. imtinai su Yip Manu meistrų lygio tema. Ką apie tai galvojate?
Pirmasis klausimas šiems „lojantiems kiemsargiams“ būtų tai, kiek jie kartų buvo Kinijoje ir kiek laiko praktikavo su autentiškais šios sistemos mokytojais? (jų pavardės galima, pvz., surasti specialioje knygoje, kurią išleido Hong Kong Ving Tsun Athletic Ass.). Kiek kartų dalyvavo pasaulinėse šio stiliaus meistrų ir instruktorių konferencijose, kurios yra organizuojamos Hong Konge ir Foshane, kuriose dalyvavo visų šios sistemos atmainų iš įvairių krypčių atstovai?. Mano mokykla dalyvavo visose ir net vedė kinams Lap Sao ir Chi Sao užsiėmimus. Ar jų pavardė ir mokykla yra tinkamai įvertinta ir įamžinta memorialinėje garbės lentoje Yip Man muziejuje Zu Miao šventykloje Foshane? Mano mokykla yra pagerbta. Ar bent kartą tyrėjo galimybę išbandyti savo sugebėjimus su kitais šios sistemos praktikais, ne prieš kompiuterio ekraną, bet mažose salėse ir siaurose senojo Hong Kongo, Foshano ar Kantono gatvėse? Ten greitai rastų atsakymą į tai, ko yra verti jų sugebėjimai ir nuomonės. Aš, o vėliau ir mano meistriški mokiniai dalyvavome ir vis dar dalyvaujame tokiuose „sugebėjimų palyginimuose“. Ten niekam nepadės pasakojimas, kad jų mokytojas buvo geras ir kokį turi „laipsnį“. Kuo labiau žinomas yra žmogus, tuo daugiau asmenų norės su juo pasitikrinti. Tai reikia padaryti pačiam. Gyvenimas iškart suteiks atsakymą, ko iš tikrųjų mokoma, arba žmogus susikompromituos ir niekas nebenorės su juo kalbėtis ir keistis žiniomis. Esu išdidus, kad visi mokiniai, mano tongo mokyklos dalyviai, šiuos meistriškumo testus užbaigė garbingai ir su pasisiekimu. Tai ten jie gavo kompetentingiausią atsakymą apie tai, ką iš tikrųjų sugeba…, taip pat ar aš esu geras, ar blogas kiniško kovos meno mokytojas. Mane domina Hong Konge ir Foshane dominuojanti nuomonė apie mano mokyklą, a ne tai, ką kažkoks nemokša turi pasakyti, nes kaip tik šiandien atsikėlė ne ta koja. Tarp kitko, būtent dėl to pasišalinau į „kung fu“ aplinkos Lenkijoje nuošalę, nes ši aplinka yra labai paviršutiniška, tik nori pasikalbėti (o netgi pokalbiui reikia partnerio), o iš esmės jau ir taip viską žino. Dauguma net nematė Yip Mano nuotraukos, bet „žino“, ką jis mokėjo bei koks buvo ir pan. Ir be to, visa tai yra apgaulingos ir dažnai chamiškos komiksų lygio slaptos diskusijos, kurias leidžia interneto anonimiškumas. Tan Sao arba Bong Sao, bent jau Yip Mano stiliaus, yra daugmaž vienodi, nepriklausomai nuo mokyklos. Pagrindinis klausimas – ne kaip?, tik kodėl? Na, bet tam reikia greitos orientacijos, žinių, patirties ir visų pirma daugybės metų praktikos pas kompetentingą mokytoją.
- Be kiniškų kovos menų jau kurį laiką lavinate ir japoniškus kovos menus, t. y. kovą su kardu – kenjutsu ir šaudymą iš lanko – ky udo.
Taip, informaciją šia tema galima pamatyti ir perskaityti mūsų internetiniame puslapyje www.shinkageryu.trinet.pl. Mano Kelias kovos menuose – tai yra sinkretizmas, o ne identifikavimasis arba su Kinija, arba su Japonija, kaip tai daro daugybė žmonių pasaulyje ir Lenkijoje. Mane domina tai, kas turi stiprius ryšius su senoviniu, tolimų rytų kovos lauku ir neprarado to iki šių laikų. Be to, aš mėgstu pastoviai ko nors mokytis, nes tai leidžia plačiau pasižiūrėti į tai, ką žmogus jau pažino, pajuto ir suprato. Japoniškus kovos menus – karatedo ir kenjutsu lavinau dar iki to, kai pataikiau į kung fu, t. y. 1974 – 1978 metais. Vėliau, kalbant apie kenjutsu, dariau tai nuo 1978 metų atsitiktinai tik savo naudai, dalyvaudamas, pvz., kendo stovyklose (1982 metais). Kai XX amžiaus pabaigoje išmokiau mano instruktorius, kurie pasiekė meistriškumo lygį, Ving Tsung kung fu sistemos peilių porų technikos formos ir panaudojimo, paaiškėjo, kad akistatoje, pvz., su žinomomis man japoniško kardo technikomis, reikia dar papildomo darbo. Taigi, atsižvelgiant į aplinkybes, nusprendėme skirti šiek tiek laiko japoniškam kardui. Ir taip prasidėjo. Tačiau, kad visgi tai gerai atlikti, pradėjome oficialią ir nuolatinę praktiką bendradarbiaujant su viena iš žinomų koryu kenjutsu (stilius, turintis kinietišką pamatą) mokyklų Japonijoje ir tiesiogiai su sensei Nazaraki Nobuki shihan, kuris sutiko būti mūsų vadovu. 2008 metai Japonijoje bus iškilmingai minimos stiliaus kūrėjo 500 gimtadienio metinės, į kurias esame oficialiai pakviesti kaip lenkiška mokykla. Jau porą metų Lenkijoje kasmet yra organizuojamos du kenjutsu seminarų ciklai – vasarinis ir žieminis. Laipsniškai pasiekiame vis aukštesnius žinių lygius, kuriuos patvirtina atitinkami dokumentai. Tradiciniuose Japonijos kovos menuose nėra dan pakopų sistemos, o tik pripažinimo sertifikatai, kurie apibrėžia žinių lygį. Prieš porą metų, savo malonumui, pgl. japonišką tradiciją padariau kompozitinį (sudarytą iš įvairių elementų) bambukinį lanką. Tada mano bičiulis padėjo man užmegzti kontaktą su kyudo meistru ir kartu japoniškos mokyklos Lenkijoje direktoriumi sensei Morimoto Takashi. Ir taip šalia jo dojo atsirado pirmas oficialus kyudo skyrius Varšuvoje, prie kurio prisijungė asmenys, jau anksčiau turėję kažkokį kontaktą su tradiciniu šaudymu iš lanko. Prieš metus Morimoto sensei įkvėpė mane, kad pats pradėčiau mokyti šaudymo iš lanko pagrindų mūsų draugijoje. Tai geras pratimas, gerinantis viso kūno energijos kontrolę, koncentravimą ir vidinį susikaupimą. Tiek šia tema.
- Jūsų požiūris į kovos menų lavinimą apskritai, ištikimybė jų pagrindinėms taisyklėms, kaip lojalumas ar garbė, tampa priežastimi to, kad Jūs turite tiek pat priešų, kiek ir šalininkų.
Manau, kad visgi yra daugiau priešų ir jų vis daugės. Tai tartum pašalinis nežabotos demokratijos ir necivilizuotos laisvos Lenkijos rinkos efektas. Šiandien kiekvienas gali pasiskelbti „meistru“, be jokių pagrindų tam, užregistruoti ūkinę veiklą su šūkiu „paslaugos“ ir pradėti „mokyti“. Šį nerūpestingumą savo neveikimu taip pat paremia žymūs valstybės tarnautojai. Kuomet, būdamas patariamojo komiteto pirmininku sporto ir fizinio lavinimo ministro pareigose, atkreipiau dėmesį į eilę šio reikalo netaisyklingumų ir pavojų, išgirdau, kad „. na, žinote (tartum šio pokalbio metu turėčiau su savimi dviratį), bet kai įvyks nelaimingas atsitikimas, tai draudimo įmonė gali neišmokėti kompensacijos!“. Panašiai buvo, pvz., kuriant lenkišką kung fu/wu shu krypties sporto organizaciją. Jeigu kažkoks apsišaukęs ar netikras „meistras“ pradeda veiklą, tai jis yra anoniminis ir turi pats save sukurti. Taigi jis bando atakuoti žodžiai (nes tai nieko nekainuoja) tuos, kurie yra žinomi ir vertinami Lenkijoje ar pasaulyje. Tokie puolimai, pvz., prieš mane, paradoksaliai paliudija veikiau teigiamus mano pasiekimus. Galų gale, juk atakuojami geriasi. Juk internetas užtikrina nebaudžiamumą ir anonimiškumą. Tačiau kažkada turėjome reaguoti į tokias priekabes, nes buvo peržengta tam tikra riba. Kai tai pasibaigė keliais rimtais plekštelėjimais, tai „meistras“ pakėlė triukšmą, iš tikro aprėkė, mandagiai netgi siūlydamas greitąją pagalbą, bet kad taip užkirsti be jokio pagrindo ir gal jis nueis pasiskųsti i policiją? Na ką gi, pagrindas buvo, nes juk išgyveno. Vėliau paaiškėjo, kad kišuosi rodos į didelį verslą ir buvo bandymų netgi grasinti mano šeimai, taip pat „tarptautinėmis mafijomis“. Kadangi grasinimai manęs nei šildė, nei šaldė, o rezultatas buvo toks, kad norėjau susitikti su mūsų gimtojo „meistro“ „didžiausiu meistru“, buvo sudarytos „paliaubos“. Kažkada, Lenkijos Liaudies Respublikos laikais, žymūs, iki šiandien dirbantys sportinio karate veikėjai, kad uždraustų kung fu Lenkijoje įteisinimą, viešai to reikalaudami daužė į stalus (UKFSiT 1984 metais organizuoto susitikimo metu Varšuvos Fizinio Lavinimo Akademijos teritorijoje…, taip pat prisimenu pavardes!) savo partiniais bilietais. Galbūt tai pasirodys juokingai, bet panaši situacija įvyko penkiolika metų vėliau, vėlgi prieš kung fu aplinką, kai ar šiaip, ar taip komunistinio wu shu aplinkos veikėjai, pakartojo tą patį poelgį, tiktai panaudojant bilietus partijų, besivadinančių dešiniaisiais! Tuometinis UKFiT sporto departamento direktorius priėmė sprendimą, kuriam politinę įtaką turėjo maža žmonių grupė, visiškai neatsižvelgdamas į galiojančią teisę ir visos aplinkos požiūrį, ir to pasekmes galima pastebėti šiandien, kai į olimpiadą Pekine niekas iš wu shu aplinkos Lenkijoje nepateko! Pasekmė ta, kad šiandien aš ir mano instruktoriai esame visiškai abejingi tam, kas ir kaip moko „tradicinių“ kovos menų ar sportų šalyje arba pasaulyje. Aš dėl savo padėties, žinių ir vietos dirbau (ir vis dar dirbu) 33 metus, mano instruktoriai, mažų mažiausiai 20 metų. Man ir mano pažengusiems studentams, nėra sudėtinga sustoti besilavinančių mokinių eilės gale ir galynėtis su eiliniu išbandymu, jeigu manome, kad susiduriame su kažkuo tikrai vertingu. Na, bet mes tai vertiname kaip mūsų Gyvenimo Kelią, o ne kaip verslą ar komiksą rytietiškais skudurais. Todėl patekti į mūsų kovos menų praktikų kolektyvą yra labai sunku, o draugijos narystės mokesčiai, kurie visi yra skirti jos įstatyminiai veiklai, yra aukšti, aukščiausi, nes tai, kas yra teigiama, turi būti gerbiama ir vertinama. Priekabės, žodinės akistatos įkalbinėjimai kažkokiuose internetiniuose forumuose, bet kokiu tikslu? Dalyvavimas kuriant eilinę, jokios įnašo šaliai nesuteikiančią draugiją tik tam, kad suteikti savo pavardę jai, šalia kelių autentiškų instruktorių – vidutinybė? Niekada!
- Kas toks Philipp Bayer?
Beveik apie jį pamiršau, bet akivaizdžiai nepavyks… gerai… vienas iš mano Sifu Wong Shun Leungo mokinių.
- Ar Jūs siejo kokie nors ryšiai?
Taip, buvome susitikę 4 – 5 kartus, 2 kartus Sifu Wongo seminaruose Europoje. Trumpą laikotarpį taip pat buvau jo organizacijos, kuri siekia „europinės“ titulo, narys. Realaus socializmo Lenkijoje pabaigos laikais (1985 – 1989), kai mano kontaktai su Sifu Wong ne buvo tokie dažni, jis paskyrė savo mokinius Europoje, kurie turėjo remti lenkišką Ving Tsun. Kartu su mylimais Sifu Wong Shun Leungo mokiniais – Ernestu Hoffleriu, Christophu Aeberhardu ir Enzo Ventrigili – tokią užduotį gavo ir P. Bayer. 1993 metais mano Sifu atkalbėjo mane nuo tolimesnio bendradarbiavimo plėtojant mano Ving Tsun su P. Bayer.
- Kodėl?
Philipp pradėjo bendradarbiauti su Wong Shun Leungu būdamas invalidu, o tai atsispindėjo jo Ving Tsun supratimo, mokymosi ir interpretacijos būde. Tai, kas tiko jam, nebūtinai atitiko tai, ko mokė sifu Wong. Tačiau didžiausia jo problema – tai nepaprastai išlavėjęs ego… ir kaip pasekmė atsiranda veiksmai, kurie sukelia vidinės aplinkos sumaištį… šalia jo nėra praktiškai nieko, kas kokiu nors būdu bendradarbiautų su juo aštuoniasdešimtaisiais metais. Dar viena jo problema, tai būdingas kai kurioms jo gyvenamosios šalies grupėms nepalankumas slavams. Įdomu tai, kad jo šeima kilusi iš buvusios Jugoslavijos teritorijos. Būtent dėl to, dar ir dėl kitų man žinomų problemų, apie kurias čia nekalbėsiu, Wong Shun Leung keleriems metams buvo atstūmęs jį nuo savęs. Tarp kitko, turiu korespondencijos su meistru Wong šia tema. Vienintelis nenuginčijamas Philippo nuopelnas, kad pirmasis užmezgė ryšius su Sifu Wong. Dabar jį priskiriu t. v. Ving Tsun/Wing Tsun/Wing Chun verslininkų grupei, ką parodo jo ir dabartinė veikla. Jau daugybę metų jo nuomonė lenkiškojo Ving Tsun tema neturi man jokios reikšmės ir vertės. Tiek šia tema.
- Kartais P. Bayer skelbia, kad Jūs nebuvote tiesioginiu Wong Shun Leungo mokiniu.
Klausimas, susijęs su tuo, kas buvo Wong Shun Leungo mokiniu, o kas ne, galutinai buvo išspręsta dvi dienas trukusios laidotuvių ceremonijos metu, bet šios temos neplėtosiu. Klausimą taip pat paaiškina instruktorių almanachas bei jų Hong Kong Ving Tsun Athletic Ass. keliai. Galima tik pridurti, kad, kai aš 1993 – 1997 metais tiesiogiai mokiausi vien tik iš Sifu Wongo (mūsų paskutinė, mėnesį trukusį treniruočių sesija Hong Konge įvyko prieš du mėnesius iki jo staigios mirties), tuo metu P. Bayer pasirodė ten tik kartą, išbuvo dvi ar tris dienas. Beveik kiekvienas mokinys, kurį Sifu mėgo ir manė, kad jis teisingai supranta jo mokymus, turi video kasetes, dedikuotas specialiai šiam asmeniu, su Sifu mokymais, kurie apima atskirus sistemos aspektus. Aš turiu įvairių laikotarpių tokios medžiagos, kur matosi, kas ir ko manęs mokė. Turiu ypatingą dokumentą mano mokyklai su sifu Wongo signatūra ir dar kelisdokumentus, apimančius visą jo mokymo spektrą. Neminėsiu šimtus bendrų nuotraukų, gautų dvylikos bendradarbiavimo metų laikotarpyje. Taigi kas buvo tikru Sifu Wongo mokiniu? Tas, kurio darbą, lojalumą ir atsidavimą patvirtina įvairiausios medžiagos, ar tas, kuris kartą ar du pasinaudojo jo mokyklos tualetais?
- Ar tai reiškia, kad Jūs esate vienintelis toks mokinys?!
Aišku, kad ne. Pažįstu keliolika Sifu Wongo mokyklos asmenų, kurie ne tik buvo žymūs jo mokiniai, bet kuriuos ir aš gerbiu už jų gyvenimiškąją poziciją, gebėjimus bei žinias apie šią sistemą.
- Gal reikalas tas, kad po meistro Wong Shun Leungo mirties kai kurie ėmėsi tik … būtent, kuo jie užsiėmė?
Pinigų iš jo pavardės darymu, pamiršdami apie asmeninį vystymąsi ar tolesnį šios kovos sistemos tyrinėjimą.
- Ar tai blogai?
Nežinau… tai ne mano Gyvenimo kelias. Visgi manau, kad tikrasis kovos menas – asmeniškas patyrimas, o pinigų vaikymasis ardo šį išskirtinį subtilų dvasinį patyrimą, mažų mažiausiai iškreipia. Visa tai vėliau atsispindi asmeninės kultūros lygyje arba moralinėse nuostatose.
- Kaip atrodo Jūsų veikla nuo meistro Wongo mirties?
Niekada neužsidirbinėjau šiuo mokymu ar kita kovos menų sistema. Tai yra mano aistra ir likimas, todėl klube, kuriam vadovauja mano draugija, praleidžiu 4 -5 dienas per savaitę po profesinio darbo. Visos, mūsų organizacijos sukauptos lėšos, yra skiriamos tolesniam šio kovos meno tyrinėjimui Kinijoje ir vedamų užsiėmimų kokybės gerinimui bei grupei laiko patikrintų praktikų. Todėl kartu su mano mokytojo mirtimi mūsų gyvenimiškasis nuotykis su Ving tsun nesibaigė ar sustojo vietoje. Po dešimties šių tyrinėjimų ir patirties metų, atsirado lenkiška šio kovos meno supratimo ir interpretacijos mokykla, kurioje išsiskiria: tai, kas tiesiogiai kilo iš meistro Wong Shun Leungo ir tai, ką tyrinėjimų dėka laikome verta apsaugojimo, pažymėta, t. v, „wonginiu“ šio kovos meno matymo būdu. Todėl mano mokykloje manekeno technikoje yra keturi papildomi skyriai, dvi formos su lazda, dvi formos su peiliais, manekenas spyrių ir judėjimo pratimams bei manekenas pratimams su lazda, o taip pat daugybė unikalių pratimų su Ving Tsun ginklais porose. Mes taip pat turime dvi dr. Leung Jan knygas ir kitus XIX amžiuje atrastus dokumentus, kurie yra susiję su svarbiais visuotinai nežinomos šios kovos sistemos plėtojimo istorijos bei jos perteikimo epizodais.
- Ar ši ir kita informacija visuomet liks vien tik vidiniam mokinių grupės naudojimui?
Ne, manau, kad būtina ją atskleisti. Bent dalis jos bus išspausdinta mano naujoje knygoje, susijusioje su šia kovos sistema.
- Nesutinkate, kad Jūsų užsiėmimai būtų filmuojami, kodėl?
Yra toks posakis „nebarstoma perlų kiaulėms“. Seminarai yra filmuojami, užsiėmimai irgi, bet ši medžiaga yra skirta tik mano mokiniams, a ne platinimui be mano žinios ir sutikimo. Čia derėtų dar kartą priminti, kad būtų oficialiai priimtu mokiniu į kung fu mokyklą – tai vienas dalykas, visai kas kita – būti dažnai netgi atsitiktiniu užsiėmimų dalyviu. Iš to kyla įvairios teisės ir privilegijos. Tarp kitko, naudojimasis archyvine medžiaga, kuri yra susijusi su šios mokyklos kovos perteikimu. Taip buvo… ir yra tradicinėse kovos mokyklose Kinijoje ir Japonijoje (šioje dokumentai yra vadinami sou-hou-mokuroku). Kas tokių dokumentų neturi, tas apgaudinėja „mokinius“ ir viešąją nuomonę. Taigi tam, kad potencialus dalyvis nepasiduotų pagundai, leidimą filmuoti gauna tik tie, kurių lojalumu ir ištikimybe šiam kovos menui galima tikėti.
- Kiek mokinių ir kiek užsiėmimų dalyvių turėjote per visą Ving Tsun kung fu mokytojo karjeros laiką?
Per 27 šios kovos sistemos mokymo metus mano užsiėmimuose dalyvavo beveik 7 tūkstančiai žmonių. Per tą laikotarpį mokinio vardą gavo apie trisdešimt žmonių, tame tarpe trys moterys. Tongu mokyklos narių buvo dešimt asmenų, tame tarpe viena moteris. Meistro teisę ir sugebėjimus turėjo tik keturi žmonės…